some image

LIFE STYLE NAUJIENOS

SEKSUALI IKI GRABO LENTOS

DSC_0813info miniGyvename „perdėto“ seksualumo epochoje. Žmones apėmė tikra seksualumo banga: iš ekrano ir nuo scenos liejasi jausmingumas, o kasdieniame gyvenime „prašmatnus porno“ įvaizdis tapo padorios visuomenės norma. „Seksuali amžinai!“ – pagrindinė tendencija šiuolaikinėje mados ir grožio industrijoje.

Negalėčiau teigti, jog tai, kas vyksta, yra naujo tūkstantmečio tendencija, o tuo labiau – suversti dėl to kaltę  šou verslui ir madai. Kodėl? Priežastis paprasta – ši tendencija nei unikali, nei nauja – kažką panašaus žmonija jau išgyveno praeityje, o konkrečiai – rokoko epochoje.

Žinoma, termino „seksualu“ tuomet nebuvo. XVIII amžiuje patys populiariausi analogiški terminai buvo „erotiška“ ir „geisminga“. Groteskiškai vaizduojamas seksualumas buvo neatsiejamas nuo gyvenimo būdo, elgsenos normų, literatūros, tapybos ir kitų menų. Aukštuomenėje vyravo požiūris: ponios ir ponai visada turėtų būti geidžiami ir seksualiai jausmingi. Net septyniasdešimties sulaukusios damos turėdavo būti koketiškai viliojančios, o vyrai lengvabūdiški „išdykėliai“.

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atėjęs buržuazinis XIX amžius su tvirtomis moralinėmis nuostatomis ilgam (o tada rodės ir visam laikui) atsisveikino su Galantiškosios epochos seksualiniu amoralumu ir paviršutiniškumu. Iki XX amžiaus pradžios pokyčiai vyko lėtai, tendencijos buvo ilgalaikės ir dažniausiai kito vos ne šimtmetį – moters įvaizdis  tapo romantiškas, kilnus, elegantiškas – bet ne erotiškai išaukiantis. Tuo periodu seksualūs akcentai visiškai dingsta iš padorių moterų išvaizdos – jie išlieka tik kurtizanių ir lengvo elgesio moterų – kokečių – aprangos detalėse.

Tačiau XX amžiuje jausmingumas po truputį grįžta. Pirmiausiai ekranuose – trisdešimtųjų metų Holivudo filmuose, vėliau septyniasdešimtųjų disko estradoje, o devinto dešimtmečio viduryje viskas persikelia ir į realų gyvenimą. Palaipsniui žmonės nustojo būti tik stebėtojais  – jie pradėjo devėti seksualią aprangą.

Šiandien viskas, kas kuriama masinėje kultūroje, turi seksualinę potekstę. Mes patys nepastebime, kaip natūraliai išsprūsta žodžiai: „O, kokia sexy rankinė“ arba „Koks sexy laikrodukas!“ – ir tai yra kaip didžiausias pagyrimas vertinant daiktą. Pagal dabartinius kino žanro vertinimo standartus, meninio filmo erotinė scena turi būti parodyta bent jau 40-oje minutėje. Ir visai nesvarbu, koks filmo siužetas: ar pagrindinė veikėja slaptoji agentė, ar mokslininkė atominėje elektrinėje, ar namų šeimininkė.

Serialą „Seksas ir miestas“ autoriai kūrė kaip ironišką moterų seksualumo parodiją. Tačiau filmas sulaukė tokio susidomėjimo, kad tapo aišku, jog televizijos žiūrovės filmo siužetą priėmė kaip instrukciją. Serialas tapo  ikona ir elgesio kopijavimo objektu.

Ribos tarp padorios merginos ir prostitutės galutinai išsitrynė tiek aprangoje, tike elgesio manierose. Tai, kas buvo laikoma profesionalios meilės „vaidilutės“ atributika, šiandien parduodama visose madingose parduotuvėse. Parfumerijos butikų vitrinos, papuoštos plakatais, kurie vizualiai beveik nesiskiria nuo sekso reikmenų parduotuvių reklamų, o žurnalų viršeliai primena porno žurnalų puslapių iliustracijas.

Visuotinis seksualus atvirumas ir įkyrus nuogumas prarado amžiaus rėmus. Dvylikametės paauglės vertina savo džinsus ir maikutes per seksualumo prizmę – ar tai pakankamai seksualu. Garbingo amžiaus senjoros, nepriklausomai nuo savo kūno sudėjimo ir linijų, apsėstos minties – kiek trumpas gali būti jų sijonas ir kiek gili iškirptė. Žmonės ne šiaip sau stengiasi atrodyti jaunai – jie stengiasi būti patrauklūs. Tiesa, tai susiję ne tik su moterimis (nors jų pastangos daug akivaizdesnės). Senoliai su aptemptais marškinėliais ir trumpais šortais figūruoja ne tik šiuolaikinėje estradoje, bet ir visuomenės vakarėliuose. Na, argi tai ne rokoko!

Seksualumas, lengvabūdiškumas, glamūras – akivaizdūs XVIII Galantiškojo amžiaus požymiai. Tai nėra sąmoningas praeities stilizavimas, tiesiog mes atsidūrėme tame istorijos spiralės taške, kuriame vertybių sistema labai panaši ir mūsų pasąmonės patirtis pritaikė visas reikiamas citatas. Taip, kitame lygmenyje ir kitomis formomis, bet esmė liko ta pati.

Tokia šiuolaikinė tendencija ir priimti ją ar teisti – kiekvieno teisė, tačiau bet kokiu atveju apie tai vertėtų pamąstyti. Ir taip pat apie tai, kas laukia ateity.

Manau, anksčiau ar vėliau įvyks revoliucija – rokoko principų krizė neišvengiama. O kas pakeis: moralė ir šventeiviškumas? O gal dvasingumas, intelektualumas ir ryškus individualizmas? O gal žmogaus plastinės rekonstrukcijos galimybės pasieks tokias aukštumas, kad be didelių pastangų galėsime gauti pageidaujamą kūną ir netarnausime jo kultui. Pagyvensime – pamatysime…

KONSTANTINAS BOGOMOLOVAS – įvaizdžio dizaineris ir mados analitikas, Tarptautinio mokymo centro „BOGOMOLOV’ IMAGE SCHOOL” vadovas (Riga, Latvija). www.bogomolov.lv