some image

LIFE STYLE NAUJIENOS

KAIP TAPTI  ĮVAIZDŽIO DIZAINERIU?

Bogomolov 3 L.MasysĮvaizdžio dizainerio arba įvaizdžio stilisto profesija daugelį vilioja savo rafinuotumu, neatsiejamu ryšiu su mados pasauliu ir kūrybine laisve. Šimtai kursų ir mokyklų, kurios žada išmokyti visko, kas svarbiausia. Tačiau kaip nustatyti, kur kokybiškas mokymas, atversiantis uždarbio bei tobulėjimo perspektyvas, o kur – tiesiog tuščias reikalas? Apie šios madingos profesijos mokymų pasirinkimo kriterijus ir ypatumus paprašėme pasidalinti nuomone žymų įvaizdžio dizainerį ir mados analitiką, tarptautinio mokymo centro Bogomolov‘ Image School vadovą Konstantiną Bogomolovą.

Visų pirma, įvaizdžio dizainas – tai amatas ar menas? Ar reikia būti apdovanotu kokiu nors talentu, ar visko galima išmokti?

Leisiu sau supaprastinti atsakymą: ši profesija yra amatas. Toks kaip kaip kirpėjo, nagų specialisto ar visažisto. įvaizdžio dizaineris – tai žmogus, kuris specializuojasi kurdamas kliento ar projekto įvaizdį. Tačiau tam, kad galėtų kokybiškai atlikti tokį darbą, žinoma, reikia turėti tam tikras savybes. Dievo dovana – neapčiuopiama, tačiau ją turi daugelis, nors ir skirtingose srityse: kažkas talentingai rašo muziką, kažkas turi talentą ją išgirsti, kažkas talentingai kuria madą, o  kažkas su dideliu skoniu moka ją nešioti.

Įvaizdžio dizainerio profesija reikalauja mokėti kurti žmogaus įvaizdį, vadinasi, būtina pažinti žmones. Profesionalia kalba – žmogus turi būti ir psichologu. Mokėti bendrauti su klientais, suvokti jų motyvaciją, suprasti ją. Ne eiti klaidų ir bandymų keliu, o suprasti, kodėl žmogui reikalingas naujas įvaizdis. Ir ar reikalingas jis jam išvis. Reiškia, svarbiausias įvaizdžio dizainerio talentas – tai mokėti mylėti žmones ir juos suprasti.

Kaip išmokti suprasti klientą?

Daugelis kūrybiškų žmonių, dirbančių šioje profesijoje, pasikliauja savo intuicija, skonio ir harmonijos pojūtį paaiškindami miglotomis frazėmis „tai ne visiems duota“, „jums nesuprasti“, „aš taip matau“. Tačiau harmoningumą galima patikrinti algebra. Ir remtis ne tik talentu, įgimtu grožio pojūčiu, nepakanka. Būtina žinoti įvaizdžio kompozicijos postulatus, kostiumo, veido, šukuosenos kompoziciją. Žinios apie stilistiką: visų stilių, krypčių, tendencijų, kurios egzistuoja šiandieninėje madoje ir gyvavo iki šio momento, žinojimas. Reikia žinoti dizaino asociacijas – gebėti kurti asociatyvinį įvaizdį, o po to jį vizualizuoti.

Štai paprastas pavyzdys. Mes žiūrime į klientę: ji tokia rami ir jauki, tyli ir drovi. Ir ką – mes turime ją iškart paversti ryškia plėšrūne? Ne, mes turime gebėti asociatyviai koreguoti įvaizdį. Užduoti klausimą – ko trūksta jos įvaizdyje? Gal charakterio ir dinamikos? O gal subtilumo ir kūrybiškumo? Ir tik po to ieškoti vizualinių sprendimų, kurie galės atskleisti šias asociacijas.

Kaip ir kur mokėtės Jūs?

Žinoma, stilistas turi turėti bazinį išsilavinimą. Mano buvo susietas su aprangos dizainu ir technologija, tačiau man to nepakako. Mokiausi psichologijos, meno istorijos, socionikos, PER technologijų. Taip pat mokymai, susiję su vadyba, verslu, juk būti įvaizdžio dizaineriu – tai dar ir mokėti valdyti savo verslą. Nesitikėkite, kad ekspres kursas per savaitę, kainuojantis beprotiškus pinigus ir išduodamu sertifikatu su paauksuotomis raidėmis padarys iš jūsų profesionalą. Žmogus, kuris dirba su žmonėmis, turi būti eruditas. Būtent erudiciją ir turi suteikti bazinis kursas. Tuo pačiu pačios svarbiausios disciplinos, mano nuomone, tai – psichologija, kompozicija, fashion stilistika ir asociatyvinio dizaino įgūdžiai.

Skamba taip, lyg dar vienas aukštasis mokslas.

Deja, aukštojo išsilavinimo šioje sferoje nėra. Šiuolaikiniai įvaizdžio dizaineriai orientuojasi į XIX amžiaus mokymo modelį, papildydami mokymus trumpais įvairių krypčių specialistų kursais. Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad stilisto išsilavinimo pagrindas – bazinis įvaizdžio dizaino kursas, kuris iškart išlydi žmogų į profesionalią orbitą. O vėliau specialistas gali savarankiškai papildyti savo išsilavinimą reikalingomis žiniomis ir įgūdžiais, kurių jam trūks.

Kas skiria gerą mokyklą ir gerą mokytoją? Ir kas turėtų kelti įtarimą, pasirenkant mokymus?

Yra keli momentai. Visų pirma, iškart atsisakome 7 ar 10 dienų mokyklų. Net jei jos ir vadinasi akademijomis ar puošiasi angliškais pavadinimais. Mano nuomone, tai žmonių klaidinimas. Netikiu tokiu mokymu. Būtina atkreipti dėmesį į mokymo valandų skaičių. Turėtų būti 200-400 ak.val.

Būtų gerai pasigilinti į programą. Jeigu joje nėra psichologijos – jau reikia susimąstyti. O jeigu yra, tačiau pagal Freudą ar Jungą – tai, aišku, įdomu, nesiginčiju – tačiau tai reiškia, kad mokykla dirbtinai “užpildo” akademines valandas. Psichologija turi būti kryptinga, taikomoji. Asmenybės, įvaizdžio, aptarnavimo, bendravimo, darbo su komanda psichologija.

Programoje būtinai turi būti akademiniai kompozicijos pagrindai. Tačiau, jei mokykla siūlo jau parengtus sprendimus – “išmoksime šešis figūrų tipus ir penkias veido formas, ir duosime kiekvienam receptą” – tai neteisinga. Šios formulės neveikia realiame gyvenime. Stilistai būtinai turi mokėti patys kurti šias taisykles kiekvienam veido ar figūros tipui. Ne šešiems “knyginiams”, o tiems milijonams, kurie egzistuoja realiame gyvenime. Ir be akademinių pagrindų čia neišsiversime. Teorijos ir praktikos santykis turi būti maždaug 40 ir 60 procentų.

Svarbu žinoti, kas parengė programą. Verta pasitikėti tomis mokymo įstaigomis, kur yra autorinių kursų. Jeigu programa parengta konkretaus asmens ir mokykla turi jo vardą – man visada tai kelia pasitikėjimą. Į abstrakčius pavadinimus arba tiesiog frančizes reaguoju skeptiškai.

Yra dar vienas aspektas, kuris man visada svarbus – tai mokymo modeliai, kai yra skirtoma į lygius. Pavyzdžiui, jūs praeinate bazinį lygį, ir jums išduoda diplomą. Po to jums siūlo praeiti dar vieną lygį, kuriame planuojama pasidalinti specifika bei jau praeitų dalykų plonybėmis, žinoma, vėl mokant už mokslą. Aš nesuprantu, kaip tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kompoziciją ar psichologiją padalinti į bazinį, aukštesnį ir aukščiausią lygius. Man tai atrodo tiesiog marketinginis ėjimas.

O dėl diplomo… Mano nuomone, koks jis bebūtų – vis tiek tai tiesiog popierius. Ir dėl popieriuko neverta eiti mokintis. Tačiau svarbu, ar programa licenzijuota, patvirtinta Švietimo Ministerijos. Licencija – tai kokybės kriterijus. Jeigu koks nors švietimo organas patvirtino, kad ši programa verta, kad pagal ją mokytųsi žmonės, tai turi reikšmės.

Kokiems nemalonumams reikia būti pasiruošusiems, mokantis profesijos?

Mokslas – tai labai sunkus darbas. Štai didžiausias netikėtumas, kuris užklumpa studentus. Šiais laikais mokymo produkto vartotojai, iš mano patirties, turi vieną problemą: į procesą jie reaguoja tokiu lygiu „man įdomu – tada, pasėdėsiu; man sunku arba nesiseka, arba aš niekada to nepanaudosiu – galiu ir neiti.“ Būtina nusiteikti sunkiam darbui ir įsisavinti net ir sudėtingus dalykus. Mokytis teoriją, praktikuotis, atlikti aprašomuosius darbus… Ir pabaigoje dėlionė būtinai susidėlios į visą paveikslą.

Kiek kainuoja mokymai?  

Tai priklauso nuo mokyklos. Ir tai diktuoja rinka. Negalime lyginti mokymų kainos Marangoni Institute arba Central Saint Martins College of Art and Design Londone bei kokio nors mokymo centro Rygoje ar Vilniuje. Tai skaičiuojama pagal situaciją, vidaus rinką.

O kokioms papildomoms išlaidoms, išskyrus patį kursą, turi būti pasirengęs besimokantis žmogus?

Kai kuriose mokyklose numatytos papildomos išlaidos metodinei medžiagai, fotografui, modeliui, portfolio pagaminimui. Ir reikia būti tam pasiruošusiam. Ir atkreipti dėmesį, pasiteirauti, kai renkatės mokymo įstaigą. Man patinka sistema „viskas įskaičiuota“. Idealu – jokių papildomų mokėjimų ir kaina, nustatyta mokymosi pradžioje, nepakinta. Savo mokykloje lakausi būtent tokio modelio ir manau, kad ji labai patogi.

Nuo ko priklauso, kiek uždirbs įvaizdžio dizaineris?

Pirmiausia – nuo nišos, kurioje dirba specialistas. Kai žmonės buitiškai vartoja žodį „stilistas“, dažniausiai jie net neįsivaizduoja, kiek formatų ir specializacijų turi ši profesija. Televizijos projektų ir žurnalų dėka žmonėms suformuota nuomonė, kad aukščiausias stilisto laiptelis – kai jis dirba su žvaigždėmis. Tarsi tuomet jis VIP zonoje. Dažniausiai stilistas, kuris dirba su žvaigždėmis, iš jų uždirba nedaug. Stilistas – tai aptarnaujantis personalas, paslaugos teikėjas. O ne žvaigždė. Dar daugiau – prekiniai ženklai, kuriais jis rengia žvaigždę, dažniausiai jam ne pagal kišenę. Tačiau tas pats įvaizdžio dizaineris gali puikiai užsidirbti turėdamas daug klientų.

Daugelis stilistų, kuriuos parengia specializuotos mokyklos, svajoja apie VIP klientus, tačiau ne iki galo supranta, kas tai yra. VIP klientas – tai ne šou verslo žvaigždė ir ne išlepusi damutė. Tai verslo žmonės. Kaip taisyklė, aukšto lygio. Turintys labai mažai laiko ir galintys sau leisti mokėti pinigus, kad sutaupytų laiko. Ir štai tada tenka atsisakyti vidutinės grandies klientų ir tapti tam tikra prasme asmeniniu personalu. Kad pereitumėte į vip lygį, nereikalingas joks išskirtinis talentas ar žinios. Tai paties stilisto sprendimas ir noras, suvokimas, kur jo profesionali ir kūrybinė komforto zona. Stilistas įsitaisyti nišoje gali per metus – pusantrų. Dažniausiai pradedama nu vidurinės grandies. Nes tai potencialus mūsų klientas.

Tačiau pradžioje stilistas turi užsiimti viskuo. Taip, profesionalus klientas – tai vienas iš mūsų pajamų stulpelių. Tačiau įvaizdžio dizaineris turi turėti įgūdžius, ambicijas ir gebėti kuruoti visas kitas sritis. Turiu omeny šou verslą, mados žurnalus, mados pasirodymus. Daug kas daroma nemokamai – patirčiai įgyti, susipažinti, reklamai.

Mano nuomone, stilisto sėkmės formulė sudaryta iš trijų komponentų: darbo, žingeidumo ir  drąsos.

Kokį patarimą duotumėte pradedančiam įvaizdžio dizaineriui?

Pats didžiausias akmuo po kaklu daugeliui pradedančių stilistų yra baimė. „O jeigu nepavyks?“, „O jeigu nepasiteisins kaina, kurią nurodžiau honorare?“ „O jeigu žmonės ir be manęs puikiai susigaudo madoje?“ Ši baimė pateisinama: kai žmogus daug ir sąžiningai gilinasi į kokią nors sritį, jam ima atrodyti, kad daugelis dalykų – akivaizdūs, ir juos žino visi. Dėl šio baimės jausmo jis nuvertina save, nors iš tiesų puikiai susitvarkytų su užduotimi. Deja, žinau pavyzdžių, kai tikrai talentingi, labai kūrybiški stilistai „užstringa“ ir negali pradėti asmeninės praktikos baimindamiesi nepateisinti lūkesčių. Ir „pakimba“ nuolatinių mokymųsi lygyje: „Ne, aš dar nepasiruošęs“, „Ne, dar nueisiu į šiuos kursus“, „Ne, man dar reikia pasimokyti“. Ir šis amžino studento kompleksas atmeta labai daug galimybių. Reikia tikėti savimi – štai mano pagrindinis patarimas.